„Nors nuo gimtųjų namų atplėšti, su artimaisiais išskirti ir į svetimas bei tolimas Sovietų Sąjungos vietoves išvežti Lietuvos gyventojai išgyveno didelį šoką, dvasinį sukrėtimą, jų gyvenimas tęsėsi. Reikėjo įsikurti, pasirūpinti buitimi. Pradžioje jų gyvenimo sąlygos buvo itin skurdžios, dažnai trūkdavo būtiniausių daiktų. Tremtinės moterys, kiek įmanydamos, stengėsi susikurti gražesnę aplinką: nykias sienas, langus, stalus ir lentynas puošė siuvinėtomis, nertomis ar iš popieriaus iškarpytomis staltiesėmis, takeliais, užuolaidomis, jei tik turėdavo, ant lovų tiesė dar iš Lietuvos atsivežtas lovatieses. Siekdamos palaikyti švarą ir tvarką, baltino pastatų sienas, skuto grindis. Ilgainiui tremtiniai pasigamino ar nusipirko buičiai būtiniausius daiktus – indus biriems produktams laikyti, puodus maistui virti, valgymo įrankius.“
Iš straipsnio Driaučiūnaitė „Išgyventi, išlikti, sugrįžti: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje“ leidinyje „Lietuviški raštai iš Sibiro tolių“, 2016.
